Santrauka

Aus Westmärker Wiki
Wechseln zu: Navigation, Suche
De.png Zusammenfassung Pl.png Streszczenie Ua.png Резюме Fr.png Résumé Lv.png Kopsavilkums Lt.png Santrauka By.png Рэзюмэ Ru.png Синопсис Gb.png Abstract

Herbert Schroedter, gimęs 1910 metais Berlyne, kariuomenėje tarnavo savanoriu nuo 1940 iki 1945 metų, galiausiai vyresniuoju leitenantu ir kulkosvaidininkų kuopos vadu. Jis kovojo, pirmiausia, prie Umano, Sloviansko apylinkėse, prie Nikopolio ir Kurlande.

Nuo 1940 iki 1944 metų jis, būdamas kandidatu į karininkus – feldfebeliu (viršila) ir būrininku, priklausė 477-ajam pėstininkų pulkui (257-ajai pėstininkų divizijai, dažnai besikeičiančiam korpusui, dažniausia 17-ai Pietinės armijų grupės armijai arba 1-ai tankų armijai). Jau tarnaudamas Lenkijos okupacinėje kariuomenėje, jis nuo 1941 m. birželio mėn. 21 d. dalyvavo Barbarosos operacijoje, kovojo katile prie Umano ir, dažniausia priskirtas vadų ir karininkų rezervui, be didelių kovinių veiksmų pasiekė Šiaurinį Donecą. 1941/42 m. m. žiemą jis dalyvavo kovose prie Sloviansko ir gavo 2-o laipsnio Geležinį kryžių, sidabrinį pėstininkų narsos atakų metu apdovanojimą bei Rytų medalį (už dalyvavimą žiemos kampanijoje 1941/ 1942 m. m. Rytų fronte). Tik prasidėjus vasaros puolimui 1942 m., divizija buvo perkelta perkomplektavimui ir kranto apsaugai ir gynybai į Prancūziją, kur jis gavo leitenanto laipsnį. 1943 metais divizija vėl grįžo į Slovianską, kurį gynė jau beprasidedančio kariuomenės atsitraukimo metu. Po sužeidimo ir gydymosi ligoninėje tėvynėje, kur jis susipažino su vėliau tapusia jo žmona, į rikiuotę vėl grįžo prie Nikopolio. Ten ne už ilgo jis buvo sužeistas tąsyk jau trečią kartą, už ką jis gavo sidabrinį sužeistojo apdovanojimą, todėl jam nebeteko pergyventi jo divizijos sunaikinimo Rumunijoje. 1944 metais jis vedė. 1944-45 metais jis vadovavo 3-iai 410-ojo korpuso kulkosvaidininkų bataliono kuopai (X-as armijos korpusas, 18-oji armija, Kurlando armijų grupė) ties vietove Libau, kur gavo vyr. leitenanto laipsnį ir 1-o laipsnio Geležinį kryžių bei bronzinį pasižymėjimo ženklą už dalyvavimą durtuvų kautynėse. Nuo 1945 iki 1949 metų jis buvo sovietų karo belaisviu Rygoje, Smolenske ir Borisove.

Savo pirmąjį dienoraštį jis paliko 1944 metais tėviškėje, kurį jo šeima paliko besitraukdama. Nelaisvėje jis jį atgamino ir nepastebimai parsigabeno namo.